Archeologai išsiaiškino, kad pirmieji pasaulyje lūpų dažai buvo rasti jūsų šumerų mieste. Prieš penkis tūkstančius metų senovės egiptiečiai naudojo juodus, oranžinius ir fuksijos spalvos lūpų dažus.
Senovės Romos laikais lūpų dažai, vadinami Fucus, buvo gaminami iš purpuriškai raudonų botaninių dažų, kuriuose buvo gyvsidabrio ir raudonojo vyno nuosėdų.
Kinijos Tangų dinastijos laikais aristokratinės moterys ir bažnyčios kurtizanės mėgo naudoti sandalmedžio injekcijas į lūpas, kurias naudojo vėlesnės kartos.
Viktorijos laikais lūpų dažai buvo vertinami kaip prostitutė, o jų naudojimas buvo tabu.
Maždaug 1660-1789 tarp prancūzų ir anglų vyrų Europoje buvo populiaru dėvėti lūpų dažus. XVIII amžiuje JAV nebuvo populiaru nešioti lūpų dažus, puritonų imigrantai, o grožį mėgstančios moterys, kai nekreipdavo dėmesio, trindavo lūpas kaspinais, kad padidintų savo rausvumą, ir taip buvo iki XIX a. amžiuje, kai buvo populiarus blyškumas, o lūpų dažai ir kosmetika buvo laikomi tabu ir parduodami kaip vaistai.
Prancūzų laikotarpiu Guerlain pristatė vamzdinius lūpų dažus JAV, daugiausia keliems kilmingiesiems, o pirmuosius metalinius vamzdinius lūpų dažus pagamino Maurice'as Levi ir Scorville Walterberry mieste, Konektikuto valstijoje, JAV.
1915-aisiais gamyba buvo masinis produktas. 1912-aisiais per sufražisčių demonstracijas Niujorke garsios feministės nešiojo lūpų dažus kaip moterų emancipacijos simbolį.
1920-aisiais JAV lūpų dažų populiarumą lėmė ir filmų populiarumas, vėliau įvairių lūpų dažų spalvų populiarumui įtakos turėjo kino ir televizijos žvaigždės, o tendencija buvo nulemta.
1940-aisiais, kai amerikietės buvo paveiktos karo ir naudojosi makiažu, kad išlaikytų gerą veido spalvą, Tangee, viena didžiausių tuo metu lūpų dažų gamintojų, išleido reklamą pavadinimu „Karas, moterys ir lūpų dažai“.
1950 m. karas baigėsi, o aktorės išpopuliarėjo lūpomis, kurios atrodė pilnos ir gundančios. 1960-aisiais dėl šviesių lūpų dažų, tokių kaip balti ir sidabriniai, populiarumo, mirgėjimo efektui sukurti buvo naudojami žuvies žvynai.
1970 m., kai išpopuliarėjo diskoteka, violetinė buvo populiari lūpų dažų spalva, o pankų mėgstamiausia lūpų dažų spalva buvo juoda. Kai kurie „NewAger“ natūralų augalą pradėjo atnešti į raudonumą. Tada roko muzikantų apranga paskatino vyrus naudoti lūpų dažus. Ypač George'o berniukų orkestras devintajame dešimtmetyje.
Lūpų dažai 1990-aisiais pradėjo atsirasti ruduose lūpų dažuose, o kai kuriose roko grupėse atsirado ir juodos bei mėlynos lūpų spalvos.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje į lūpų dažus buvo dedama dideliais kiekiais vitaminų, žolelių, prieskonių ir kitų ingredientų.
Originalūs lūpų dažai buvo kreminiai, panašūs į šiandieninius lūpų blizgius, o kulkos formos lūpų dažai buvo išrasti tik Pirmojo pasaulinio karo metais.